ruktelėti

rùktelėti, -ėja, -ėjo 1. tr. truputį suraukti, sutraukti: Kilstelėjo vieną ūsą, ruktelėjo nosį J.Paukš. Jis ruktelėjęs veidą rš. 2. intr. truputį susiraukti: Tik rùktelėjo teisėjas Skr. | Kad smilgą į rūrą įkiša, rùktelėja su rauku J. 3. intr. prk. užsiraukti, užsitraukti: Man važiuojant [aukų rinkti], nors ruktelėdavo piliečių kišenė, tačiau jie, rankas išskėtę, išeidavo sutikti Vaižg.